Šia puikia metafora, kuria baigiama Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“, šiandien norėtųsi apibūdinti ir visus 7b klasės mokinius, maloniai paskutinę penktadienio prieš rudens atostogas lietuvių kalbos ir literatūros pamoką nustebinusius ne tik savo mokytoją Vaidą Batavičienę, bet ir direktoriaus pavaduotoją ugdymui, laikinai einančią direktorės pareigas, Rasą Macę. Atskubėję į aktų salę, moksleiviai pristatinėjo keturis grupinius namų darbus - ką tik baigtos skaityti ir analizuoti minėtos dramos pasirinktos ištraukos inscenizaciją.   

Septintokai tam turėjo vos savaitę, kurios metu bandė pakišti koją ir kai kuriuos iš jų užpuolusios ligos, ir, rodos, niekada nesibaigiantys kontroliniai darbai, tačiau įveikę kelyje pasitaikiusias kliūtis, visi atsakingai stovėjo scenoje.

O tai, kas čia vyko, tiesiog atėmė žadą: ir gebėjimas įsijausti į pasirinktą vaidmenį, ir atmintinai išmokti tekstai, ir sceninės baimės įveikimas, ir pasirinkti rekvizitai. Tai pranoko visus lūkesčius. Buvo akivaizdu, kad šiems keturiems pasirodymams skirta be galo daug laiko, įdėta darbo ir širdies, bet patiems mokiniams tai buvo puiki patirtis. Jie mėgavosi pamoka, bendradarbiavimu, vienas kito palaikymu, nors iš pradžių mokytojai pasiūlius tokį iššūkį, klasė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: vieni jį drąsiai ir džiugiai priėmė, kiti buvo itin skeptiški, baimindamiesi, kad „tik prisidarys gėdos“. Teko skubiai organizuoti balsavimą, laimėti vos vieno balso persvara, o paskui imtis įtikinėjimo, kad viskas pavyks. Ir pavyko!

Belieka tik padėkoti ir pagirti už tobulus rezultatus!

Lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja Vaida Batavičienė